A.Armonaitė. Palikime žmonėms galimybę nemokamai gydytis privačiose ligoninėse

Prezidentė vetavo Seime paskutinę sesijos dieną patvirtintą sveikatos reformos įstatymų paketą, nes šis gali prieštarauti Konstitucijai. Akivaizdu, kad valstybinei sveikatos sistemai reforma būtina: reikia mažinti biurokratiją, taupyti resursus, didinti medikų atlyginimus. Tačiau tai, kas valdančiųjų buvo pasiūlyta ,,pakeliui” su reforma, tiek kertasi su konstituciniais principais, tiek ir įtvirtina išimtai valstybinės medicinos viziją, mažinančią galimybes pacientams pasirinkti paslaugos teikėją antriniame ir tretiniame lygmenyje.

Regioninių ligoninių pertvarką lydėjo Sveikatos draudimo įstatymo pataisos, numatančios privilegijuoti valstybinių ligoninių tinklą ir tik tuo atveju, jeigu šis tinklas neužtikrina sveikatos paslaugų teikimo, sudaryti galimybę privačioms gydymo įstaigoms, atitinkančioms bendruosius reikalavimus, teikti paslaugas pasitelkiant teritorinių ligonių kasų, tai yra, valstybės, finansavimą.

Ši iniciatyva turi dvi dideles problemas, dėl kurių teikiau savo pasiūlymą, o taip pat vėliau iniciavau kreipimąsi į Prezidentę dėl veto. Čia plačiau jas ir aptariu.

Problema nr. 1. Pacientai netektų galimybės privačiose ligoninėse gauti nemokamas paslaugas

Šiuo metu kai kurios privačios ligoninės turi sutartis su Valstybine ligonių kasa, o tai leidžia žmonėms jose paslaugas gauti nemokamai. Atrodytų logiška – juk visi mokame įmokas į Privalomąjį sveikatos draudimą (čia pasirinkimo neturime), taigi turėtume turėti teisę bent pasirinkti, kur gauti geriausią paslaugą.

Dažnai girdėjau, kad valstybės lėšomis naudojasi ir paslaugas nemokamai teikia tik 1 proc. ligoninių (kiti duomenys rodė, kad 6 proc). Skaičiai neva maži – pacientų palies nedaug, ligoninių nedaug (kai kurie teigia, kad viso labo dvi), vadinasi, galima įtvirtinti tokią nuostatą. Be to, valstybinėse ligoninėse yra laisvų lovų.

Aš manau, kad toks argumentas yra logikos klaida. Tai, kad valstybinis sektorius turi išsikerojusią biurokratiją ir nepanaudojamus resursus, turi būti argumentas reformuoti neefektyvų valstybinį sektorių, bet ne jį palaikyti (ir gal net plėsti) privataus sektoriaus diskriminacijos sąskaita.

Nors žmogui laisvės pasirinkti paslaugų teikėją sveikatos srityje ir dabar yra nedaug, ši galimybė būtų apribota ir įtvirtinta įstatymu. Valstybė pradeda geriau žinoti ne tik į kokią įstaigą turi nukeliauti tavo mokami pinigai, bet ir kur tau geriau gydytis.

Problema nr. 2. Privačioms įstaigoms įtvirtinami kriterijai, valstybinėms – kriterijų nėra

Įstatymu įtvirtinta, kad privačios ligoninės, norinčios teikti nemokamas paslaugas pacientams, turi atitikti reikalavimus, o pastarieji nėra taikomi valstybinėms ligoninėms. Kai kurie kriterijai yra pamatuojami, kiti, manau, gali sudaryti terpę ne tik plačiai interpretacijai, bet ir korupcijai.

Tiek teikdama pastabas Vyriausybei, tiek ir viešojoje erdvėje Konkurencijos taryba atkreipė dėmesį į gydymo įstaigų diskriminaciją nuosavybės pagrindu. Jos teigimu, visoms gydymo įstaigoms turėtų būti taikomi vienodi atrankos kriterijai, o priimtu įstatymu įtvirtintos sąlygos ir kriterijai yra taikomi tik privačioms, tad toks diskriminacinis ribojimas yra labai žalingas visai sveikatos sistemai.

Tokia diskriminacija prieštarauja mūsų konstituciniams pamatams. Konstitucinis Teismas yra pasisakęs, jog „žmogaus teisė į kuo geresnę sveikatą ir teisė į sveikatos priežiūrą turi būti aiškinamos atsižvelgiant ir į kitose Konstitucijos nuostatose įtvirtintas įvairių konstitucinių vertybių apsaugos garantijas“ bei „įstatymų leidėjas gali diferencijuotai reguliuoti ūkinę veiklą, tačiau tai darydamas jis negali paneigti Konstitucijoje įtvirtintų Lietuvos ūkio pagrindų“ (46 straipsnis I dalis: ,,Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva”).

Vietoje išvadų

Nemanau, kad diskusija dėl šios pertvarkos turi būti traktuojama, kaip kova ,,valstybinė medicina prieš privačią” (ar atvirkščiai). Manau, visi sutiksime, kad kiekviename sektoriuje veikiančiose įstaigose yra puikių specialistų, pasiekimų, o taip pat kartais problemų.

Vis dėlto formuojant politiką yra svarbūs patys principai. Ir šiuo atveju aš jaučiu pareigą apginti privačios iniciatyvos ir paciento laisvės pasirinkti principus. Jeigu Vyriausybė nuspręstų neištaisyti šios klaidos, o Seimas atmestų Prezidentės veto, šie principai būtų paminti.

Ką tik įstojome į Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją (EBPO). Jos narių gerosios praktikos rodo, kad privačios gydymo įstaigos gali padėti sutaupyti valstybės resursų, nes valstybei nereikia atsakyti už įrangos įsigijimus, nusidėvėjimą, investicijas, gydymo įstaigų įvairovė taip pat leidžia mažinti pacientų eiles.

Atrinkome panašesnes gyventojų skaičiumi į Lietuvą EBPO nares ir palyginome jose veikiančių privačių ligoninių skaičių su visu tinklu. Nors valstybinis sektorius visur lenkia privatų, niekur jis taip nedominuoja privataus atžvilgiu kaip Lietuvoje. Ar tai reiškia, kad ir toliau turime gilinti tą prarają tarp valstybės sveikatos politikos ir privataus sveikatos sektoriaus? Priešingai – manau, tai argumentas iš esmės permąstyti santykius, ypatingai kilnių sveikatos reformos tikslų kontekste.

  aa

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s