Seimo dauguma trukdo savo Vyriausybei pertvarkyti universitetus

,,Pagaliau planas pasieks Seimą ir vien stebuklas gali jį išgelbėti”, – socialiniuose tinkluose apie universitetų pertvarką rašė Vilniaus universiteto docentė Nerija Putinaitė.

Stebuklų, kaip ir sutapimų, politikoje būna retai. Taigi Švietimo ir mokslo ministerijos pateiktas planas, žinoma, Seime buvo ,,nulaužtas”. ,,Nulaužtas” taip, jog plane neliko nieko konkretaus, o tai, žinoma, beveik visiems pasirodė tinkamas sprendimas. Visi šiek tiek nusiramino, visi šiek tiek laimėjo. Visi, bet ne Lietuvos mokslo ir studijų pasaulinė perspektyva.  

Į Seimo diskusijas dėl aukštojo mokslo ateities galima žiūrėti dvejopai. Viena vertus, labai gerai yra tai, kad pagaliau buvo pristatytas pakankamai konkretus Vyriausybės bei Švietimo ir mokslo ministerijos pasiūlymas dėl universitetų jungimo. Pagaliau diskusija pasisuko apie tai, kaip efektyviau valdyti aukštojo mokslo resursus, kaip sutelkti juos ten, kur jų labiausiai reikia.

Kita vertus, neįtikėtinai prastai atrodė procesas Seime. Valstiečių deleguotai švietimo ministrei jos programą įgyvendinti trukdė ne opozicija, o pati valdančioji Seimo dauguma: iš plano dingo konkretumas, liko bendros frazės, kurios iš esmės gali reikšti bet ką. Negana to, registruojami pasiūlymai (po kuriais pasirašo net pats premjeras) konkrečius įstatymų projektus parengti ne šiems metams, o kitų metų birželiui, kai sprendimų reikia čia ir dabar.

Šių diskusijų kontekste nuolat aidėjo nuomonės, kad negalima iš viršaus ,,nuleisti” reformos, kad reikia leisti aukštųjų mokyklų bendruomenėms pačioms spręsti ir jungtis. Tačiau ne visai suprantu vieno – kas trukdė universitetams jungtis visus šiuos dešimtmečius? Kas ribojo, draudė, neleido? Aišku, kad niekas. Tiesiog buvo patogu taip, kaip yra.

Turime porą konsolidacijos sėkmės pavyzdžių: 2010-uosius, kai susijungė Kauno medicinos universitetas ir Lietuvos veterinarijos akademija į Lietuvos sveikatos mokslų universitetą, o taip pat panašiu metu atsirado Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademija, prie VDU prisijungus Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kauno fakultetui. Daugiau reikšmingesnės konsolidacijos nebuvo. Tapo akivaizdu, kad kol nebus užduotas tonas pertvarkai, tol universitetai apie jungimąsi retai tesusimąstys.

Universitetų skaičiaus mažinimas yra gera priemonė sutaupyti ir atlaisvinti daugiau lėšų ir kitų resursų, kuriuos ateityje būtų galima investuoti į studijų kokybę, mokslo plėtrą, dėstytojų atlyginimus. Dėl to aš manau, kad nors ir vėlyvas, bet Švietimo ir mokslo ministerijos pasiūlymas buvo geras. Gaila, kad Seime jis buvo ,,išprievartautas”.

Vis dėlto šis planas kalbėjo tik apie universitetų skaičių. Šių diskusijų nebuvo kalbama apie profesinio ugdymo tinklą, mažai apie kolegijas. Diskusijose nepakankamai kalbėta apie aukštojo mokslo kokybę ir prieinamumą, nekalbėta ir apie tai, jog valstybė jau šiuo metu turi visus įrankius kontroliuoti neracionalų studijų programų dauginimąsi, gali kontroliuoti joms keliamus kriterijus.

Tačiau apie ką mes labai daug kalbėjome ir ką girdėjome – tai priežastis, kodėl negali užsidaryti silpnesni universitetai, kodėl jie turi likti. Kai kas netgi keistai matė, jog universitetų buvimas regionuose yra regioninio atsigavimo sąlyga. 

Žinoma, kalbant apie švietimą regionuose reikia pripažinti, kad čia jo turi būti pakankamai: tai ir stiprus profesinis mokslas, ir populiarėjantis kolegijų tinklas, ir trečiojo amžiaus universitetai, kurie leidžia mokytis visą gyvenimą. Vis dėlto, kai kalbame apie pasaulyje konkurencingą aukštąjį mokslą, turime suprasti, kad jį vystyti reikia tikslingai, efektyviai ir koncentruotai – ten, kur telkiasi daugiausiai resursų. Universitetuose augančios žinios, pasiekimai ir protai gali atgaivinti regionus. Tačiau tikrai ne jų sienos, lubos, grindys, tuščios auditorijos ir nomenklatūra.  

Tenka apgailestauti, kad visų šių kalbų ir ginčų kontekste mes prarandame laiką. Brangų laiką, kurio metu šimtai Lietuvos moksleivių, abiturientų, perspektyvių studentų naršo internetines Didžiosios Britanijos, Olandijos ir kitų valstybių universitetų svetaines ir planuoja savo studijas ten. Lietuva kol kas negali jiems pasiūlyti lygiaverčių galimybių.

Laikas tiksi, o Seime dar ne visiems aišku, kad studijos ir mokslas pirmiausiai yra skirti ne pastatų išlaikymui, ne įdarbinimui, ne nomenklatūroms, o mūsų Lietuvos pasiekimams, protui ir intelektui auginti.

Seimo sesijos pabaigoje priimami sprendimai dėl aukštojo mokslo yra tuštoki, bendromis frazėmis konstatuojantys tai, kas pamažu ir taip vyksta. Tai nėra ambicinga ir palieka vakuumą. Jį užpildyti gali arba reformatorių ryžtas, arba status quo norinčių išlaikyti pastangos.

Rašytojas Romualdas Granauskas rašė, kad turime pakelti akis nuo bliūdo, iš kurio valgome. Seime kai kam to padaryti neišeina. Tikiuosi, kad Vyriausybei užteks kantrybės įtikinti savus ir tuščių frazių rinkinėlį ji pavers realia reforma.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s