In memoriam tiems, kurių nėra, kurie galėjo būti

Kvartalas
Įėjimas į žydų kvartalą. Bronislaw Jamontt (1886-1957).

Neabejotinai vienas bjauriausių Lietuvos istorijos periodų yra Holokaustas. Ne tik todėl, kad tai nusikaltimas žmoniškumui ir tikriausias velnio egzistavimo įrodymas, bet ir todėl, kad jis ilgą laiką buvo menkintas, kartais net neigtas, verčiamas tam tikru „nuomonės“ reikalu. Tiesa, pastaruoju metu labai daug kas prabyla apie tai, kad Holokaustas ir apskritai žydų ir jų kultūros praradimas yra vienas baisiausių dalykų, nutikusių Lietuvai pastaraisiais amžiais. Tai gerai, tačiau vis dar pikta.

Pikta dėl švietimo. Nežinau, ar kas po 2008 m. pasikeitė, tačiau mokykloje mums nepasakojo, kokio masto tragedija Holokaustas iš tikrųjų buvo Lietuvoje. Visada tarsi prabėgomis, visos Europos kontekste mes apie tai kalbėdavome. Niekas neakcentuodavo to, kad Vilniuje žydų kilmės žmonių gyvendavo tiek daug, jog atskirais laikotarpiais tai sudarydavo pusę ir daugiau miesto gyventojų! O kur žydų bendruomenės Kaune, Šiauliuose, Alytuje, visoje Lietuvoje. Mokykloje mes niekada neskaitydavome šios kultūros literatūros ir greta sovietinių trėmimų ar Nepriklausomybės atkūrimo švenčių praktiškai neminėdavome Holokausto tragedijos.

Gaila. Nes tai įrodymas, kad Lietuva vis dar užprogramuota tautybiniam (etniniam) valstybingumui. Kartais gali atrodyti, kad mus (bent jau instituciškai) jaudina tiktai mūsų tautybės tragedijos. Ar tai, kad Holokaustas sunaikino praktiškai visus niekuo dėtus žydų tautybės žmones, nėra mūsų Tautos tragedija? Vartoju žodį „Tauta“ ir dažnas mane puola, pyksta, sako „tu čia tik apie lietuvius, o kaip lenkai, rusai, žydai, vokiečiai Lietuvoje?“ Atsakau visiems, kurie deda lygybės ženklą tarp ,,Tautos“ ir ,,tautybės“: tai ne tas pats.

Tauta – tai politinė lietuvių tauta, tai visi – lietuviai, lenkai, žydai, rusai, britai ir t.t. – visi, kam rūpi ir rūpėjo Lietuva, kas ją kuria ir ja rūpinasi. Tautybė – etninis pagrindas, kuris buvo svarbus XX a. pradžioje, kuriant tautinę valstybę, kai reikėjo išsigryninti kalbą ir – populiariai kalbant – išsiPR‘inti, kaip atskiros tautybės pagrindu sudarytai valstybei, galiausiai užsitikrinti Nepriklausomybę ir atskirą valstybę nuo Lenkijos. Tačiau kodėl XXI a. mes turėtume gyventi praėjusio šimtmečio pradžios kanonais?

Žinoma, kad rugsėjo 23-oji, kai buvo likviduotas Vilniaus getas, yra mūsų Tautos tragedija. Žinoma, kad 1941-1944 yra juodžiausi mūsų metai.

Ir retas kuris jaunas žmogus, gyvenantis Vilniuje, bežino, kad ten, kur kartais vakarais Vokiečių gatvės kiemuose jis su draugais geria sidrą, kur stovi vaikų žaidimų aikštelės, darželis, o toliau – Antokolskio, Gaono, Stiklių ir kt. gatvės, kadaise virė gražus ir aktyvus gyvenimas, stovėjo Didžioji Vilniaus sinagoga, o vėliau įvyko tai, ko šiandien nesinori net prisiminti.

Ne tik todėl, kad skaudu, ir kad visada lengviau gyventi dėvint rožinius akinius, bet ir todėl, kad kartais esame akli, net ir patys to nenorėdami, nežinodami ir nesuprasdami.

Verta paskaityti 2011 m. brolio Juliaus Sasnausko kalbą, sakytą Paneriuose. Geriau pasakyti tikriausiai neįmanoma: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2011-09-23-julius-sasnauskas-rauda-uz-panerius/69313

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s