Institucijos išleido šliužą iš butelio, ar pažabos jį piliečiai?

Artėjantį sekmadienį vyks balsavimas referendume, kurio nuostatos labiausiai žinomos, kaip uždrausiančios parduoti žemę užsieniečiams. Šis referendumas nuo pat iniciatyvos pradžios yra labai painus ir kreivas. Šiame straipsnyje aptariu to priežastis ir pasekmes bei apie ką turėtų susimąstyti politikos ir teisės tyrinėtojai.

Tačiau iš pat pradžių užbėgdama viskam už akių noriu pasakyti, kad šiuo komentaru nekvestionuoju to, ar piliečiai surinko reikalingus parašus referendumui. Nelieka jokio pasirinkimo, kaip tik pasitikėti VRK nuomone, kad parašai buvo surinkti sąžiningai ir tinkamai, todėl referendumo iniciatoriai turi pagrįstų lūkesčių, kad referendumas būtų surengtas.

Referendumo turinys – trys viename

 Daugeliui neaiškumų kelia pamatinė šio referendumo idėja – ko šis referendumas siekia. Ir iš tiesų, nors jis labiausiai žinomas, kaip siekiantis uždrausti žemės pardavimą užsieniečiams, iš tikrųjų siekia bent kelių pakankamai skirtingų tikslų.

Taigi šiuo referendumu norima pakeisti LR Konstitucijos 9, 47 ir 147 straipsnius. Pirma, siekiama sumažinti referendumo inicijavimui reikalingų parašų surinkimo skaičių – nuo dabar galiojančių 300 tūkstančių iki 100 tūkstančių parašų. Akivaizdu, kad tai neturi nieko bendro su žemės pardavimu užsieniečiams, čia yra keičiama galimybė piliečiams inicijuoti referendumus.

Antra, siekiama, kad valstybinės ir bendruomeninės reikšmės gamtos išteklių išgavimo ir naudojimo klausimai būtų sprendžiami tik referendumu. Tai reiškia, kad jeigu turite žemės ir norite atlikti tam tikrus kasinėjimus, gali tekti skelbti referendumą. Žinoma, šį pasiūlymą reikėtų sieti su 2013 m. vykusiomis skalūnų žvalgybos ir gavybos batalijomis, tačiau akivaizdu, kad tai taip pat turi mažai ką bendro su žemės pardavimu užsieniečiams.

Galiausiai trečia – siekiama įtvirtinti, kad ,,žemė, vidaus vandenys, miškai, parkai nuosavybės teise gali priklausyti tik Lietuvos Respublikos piliečiams ir valstybei”. Taigi kalbama ne tik apie žemės ūkio paskirties žemę (ką dabar bando reguliuoti vadinamasis ,,saugiklių” įstatymas), bet ir apskritai visą Lietuvos teritoriją.

Ypač neteisingai ši nuostata atrodo, jeigu kalbėsime apie dabar egzistuojančią nuosavybę – jei tinkamai suprantu referendumo iniciatorių siekius, juridiniai asmenys, dabar turintys žemės nuosavybės Lietuvoje, turės viską parduoti (atiduoti?) valstybei. Būtent formuluotė „Lietuvos Respublikos piliečiams ir valstybei“ iš esmės reiškia, kad referendumo pasekmės paliestų ne tik užsienio subjektus, bet ir visus juridinius asmenis, veikiančius Lietuvoje. Tai yra, visos įmonės ir kiti juridiniai asmenys negalės turėti žemės nuosavybės. Tokiu būdu yra grubiai pažeidžiama asmens teisė į nuosavybę.

Dar balandžio mėnesį Prezidentės pasirašytas „saugiklių“ įstatymas pakankamai susiaurino asmenų, galinčių įsigyti žemės ūkio paskirties žemę Lietuvoje charakteristikas. Šiuo referendumu siekiama dar labiau susiaurinti galinčių įsigyti žemę ratą, taigi Lietuvoje ilgainiui įsitvirtins keli stambūs žemvaldžiai, kuriems ir priklausys visa Lietuvos teritorijoje esanti žemė.

Pastaraisiais metais Lietuvoje ypač daug kalbama apie investicijas, kurių pritraukimui iš užsienio netgi turime atskirą nacionaliniu mastu veikiančią agentūrą. Priėmus siūlomas referendumo nuostatas, tą pačią dieną Lietuva taps viena nepatraukliausių šalių tiek užsienio, tiek ir vietos investuotojams. Visi Lietuvos siekiai tapti modernia Vidurio ir Rytų Europos regiono lydere sugrius, kaip kortų namelis.

Kokia Konstitucija, kokie įsipareigojimai?

Kaip minėjau pradžioje, parašai surinkti, taigi to kvestionuoti nebereikėtų. Tačiau visai kitas klausimas – ar pačioje iniciatyvos pradžioje įvertinę referendumo formuluotes VRK apskritai turėjo teisę paleisti šį džiną (o galbūt tiksliau šliužą) iš butelio?

Konstitucinio Teismo 2014 m. sausio 24 d. sprendime buvo rašoma: „Pagal Konstituciją negali būti daromos tokios Konstitucijos pataisos, kuriomis būtų paneigta bent viena iš Lietuvos valstybės pamatą sudarančių konstitucinių vertybių – valstybės nepriklausomybė, demokratija, respublika, prigimtinis žmogaus teisių ir laisvių pobūdis; referendumu nepanaikinus konstitucinių Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje pagrindų negali būti daromos tokios Konstitucijos pataisos, kuriomis būtų paneigti narystės Europos Sąjungoje įsipareigojimai; taip pat negali būti daromos Konstitucijos pataisos, kuriomis būtų paneigti Lietuvos Respublikos tarptautiniai įsipareigojimai, jeigu jų neatsisakoma vadovaujantis tarptautinės teisės normomis.“

Stodama į Europos Sąjungą Lietuva pripažino pagrindines ES idėjas, viena kurių – laisvas kapitalo judėjimas. Taigi Lietuva ilgainiui įsipareigojo pripažinti šį principą bei panaikinti draudimą parduoti žemę ES piliečiams. Remiantis minėtu Konstitucinio Teismo sprendimu, akivaizdu, kad šiuo referendumu siūlomos Konstitucijos pataisos negali būti daromos, nes jais paneigiami Lietuvos narystės ES įsipareigojimai, o taip pat ir mano jau minėta asmens teisė į nuosavybę.

Tikėtina, kad dėl tokio įsipareigojimų nevykdymo – ko iš principo ir siekia šio referendumo trečiasis tikslas – Lietuvai būtų skiriamos baudos, kurios atsispindėtų ir Lietuvos ūkininkų dabar gaunamose išmokose.

Du paradoksai arba kaip elgtis sekmadienį?

Šis referendumas yra painus, tačiau tuo pat metu ir pakankamai gudrus. Daugybė žmonių Lietuvoje pritaria nuostatai, kad reikia mažinti reikalingų parašų referendumui surengti skaičių iki 100 tūkstančių. Taigi, atrodo, jie turėtų pritarti referendumo nuostatoms. Tačiau juk antrasis ir trečiasis referendumo tikslai prieštarauja ne tik pagrindiniam šalies įstatymui ir įsipareigojimams, bet ir sveikam protui.

Referendumo iniciatoriai visus, kas pasisako prieš referendumą, apšaukia Lietuvos priešais. Tačiau būtent jų iniciatyva labiausiai supriešina Lietuvą ir turėtų nedovanotinai neigiamų pasekmių. Sekmadienį Lietuvoje susidursime su dviem paradoksaliais aspektais.

Pirmasis paradoksas yra skirtas politikos tyrinėtojams: pilietiškumas šį savaitgalį turėtų pasireikšti būtent pilietiniu neveikimu – kai gero norėdami piliečiai turi ignoruoti referendumo iniciatyvą, kaip prieštaraujančią šalies įstatymams ir įsipareigojimams.

Antrasis paradoksas skirtas teisės tyrinėtojams: visi žino, kad iš ne teisės teisė negali kilti, tačiau, kaip aiškinti tai, kai pasinaudodami Konstitucijos garantuojama teise 300 tūkstančių šalies piliečių stengsis pagimdyti ne teisę?

Šie paradoksai gali būti vis aktualesni, ypač žvelgiant į pasikartojančią Europos istoriją, kai antidemokratiškai nusiteikusios jėgos kyla demokratinių institutų pagalba.

Visa ši istorija turėtų būti gera pamoka VRK bei valdantiesiems, nenorėjusiems prisiimti atsakomybės ir atsainiai išleidusiems džiną iš butelio, kainuosiantį bene 15 milijonų litų. Galbūt piliečiai ir ištaisys šį institucijų veiklos broką savo pilietiniu neveikimu, tačiau ar institucijos ko nors iš to pasimokys?

3 komentarai “Institucijos išleido šliužą iš butelio, ar pažabos jį piliečiai?

  1. O man ramybės neduoda klausimas ar referendumo rezultatai nebus falsifikuojami?
    Rinkimų apylinkėse gali darbuotis referendumo šalininkai, kuriems suklastoti rezultatus – vieni juokai. Nepamirškime fakto, jog Konstitucinio teismo sprendimu nebuvo vadovaujamasi, todėl falsifikavimo variantas tampa suprantamas – teigiami referendumo rezultatai (t.y. tokie konstitucijos pakeitimai) kažkam yra reikalingi.
    Kad ignoruosime – dar nereiškia, jog išsakysime sveiku protu suvokiamą poziciją.
    Kiekviename referendume yra balsuojama ,,TAIP“ arba ,,NE“, tai gal reiktų nueiti ir pasakyti griežtą NE? NE su sveiku protu prasilenkiantiems užmojams, kurie prieštarauja ir aukštesnę galią turintiems teisės aktams?

    Arba nueiti ir sugadinti biuletenį? :)

  2. Taip, iš tiesų tai dilema – eiti ir balsuoti ,,ne“ ar neiti apskritai. Tačiau aš manau, kad sufalsifikuoti tai, ko nėra, yra labai sunku. Tai reiškia, kad jeigu nesusirinks pakankamas aktyvumas žmonių, tie referendumo palaikytojai turės nebent primesti papildomų biuletenių, o tai reiškia klastoti parašus ir kita. Už tokias klastotes gresia griežta teisinė atsakomybė ir nemanau, kad toks scenarijus Lietuvoje yra įmanomas. Visai kitas dalykas yra smulkios klastotės, kurių per visą Lietuvą gali susidaryti ne taip jau ir mažai. Kai skaičiuojant biuletenius (ir nesant akyliems stebėtojams), tie biuleteniai, kur parašyta ,,ne“, yra priskaičiuojami prie ,,taip“ arba bent sugandintų. Tiesa, nesu tikra dėl tikslios referendumo formuluotės, gali būti, kad ji taip pat labai paini.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s