Keletas minčių apie vieningumą siekiant tikslo

Kaip LLJ veiklas sekantis galėjo pastebėti, pačioje metų pradžioje turėjome keletą iniciatyvų, susijusių su situacija Baltarusijoje per ir po prezidento rinkimų. (Nepastebėjusiems, nuorodos į keletą šaltinių: lrytas, delfi). Kadangi informaciją apie mūsų rezoliuciją ir viešąją akciją nušvietė kone visa pagrindinė nacionalinė, o taip pat ir regioninė TV bei internetinė žiniasklaida, sulaukėme ir didesnio nei esame pripratę internautų dėmesio: nuo grasinimų sušaudyti iki kvietimų susidraugauti.

Buvome vieni pirmųjų, kurie apie tai prabilome visuomeniniame sektoriuje: neaišku, ar kitiems tai padaryti sutrukdė šventės, ar apskritai Baltarusijos žmogaus teisių klausimai mūsų šalyje jau pasenusi plokštelė, kurią visi panorėjo pakeisti ekonominių interesų CD.  Čia dar pridurčiau mūsų politikų atsiskleidusį nenuoseklumą: štai konservatoriai tapo bene labiausiai susirūpinusiais žmogaus teisių klausimais Baltarusijoje, nors šios kadencijos metu kitus žmogaus teisių aspektus mūsų šalyje mindė ir trypė kaip įmanydami, o įdomiausia – nuoširdžiai savo darbu tikėdami. Bet šis naktinis įrašas ne apie tai – rašau apie kai ką kita.

Susimąsčiau, kodėl gi Lietuvos reakcija buvo tokia palaida Baltarusijos įvykiu kontekste. Palaida tiek institucijų lygmenyje, tiek visuomeniniame. Nevieninga – beveik tokia nevieninga, kaip Baltarusijos opozicija. Kone kiekvienas mūsų politikų pareiškimas po gruodžio 19d. įvykių buvo nukreiptas į vis skirtingo Baltarusijos opozicionieriaus palaikymą. Apskritai – kiek tik pasirodo Baltarusijos opozicinių jėgų atstovų, tiek jų visų prigimtis skirtinga. Situacijai susiklostyti, matyt, padėjo tiek pats režimas, tiek ir kiek netikėtas vidinis susiskaldymas siekiant, iš pirmo žvilgsnio to paties tikslo.

Šioje situacijoje galima prsiminti mūsų šalyje vyraujančias nuotaikas – daugybė žmonių net ir po dvidešimties metų demokratijos praktikos tiki, jog vieno asmens valdžia galėtų padėti išspręsti daug problemų. Baltarusijoje gi demokratinės praktikos dar išvis nebūta, tad įdomu, ar kaimynų opozicinės jėgos tikrai žino, dėl ko jos kovoja ir kaip su iškovota laisve jie iš tikrųjų elgsis. Šiandieninės Vengrijos pavyzdys, netgi Lietuvos kai kurie politinio gyvenimo aspektai atskleidžia, jog demokratijos egzaminas yra nežmoniškai sunkus. Įdomu, kaip sektųsi laikyti jį valstybei, anksčiau ar vėliau vis tiek išsivaduosiančiai iš vieno diktatoriaus valdžios; ar neatsidurtų ji kitokio diktatoriaus rankose?

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s